Kambodžos Karalystė (Kambodža)

Apie Kambodžos Karalystę (Kambodžą) daug nežinojome, buvome tik girdėjusios apie garsiąsias Ankoro šventyklas ir tai, kad gyventojai, nors ir nėra turtingi, tačiau labai geri ir šilti žmonės. Turbūt norėjosi pamatyti tiek vietą, kurioje buvo filmuojamas „Kapų plėšikės“ filmas kartu su Angelina Jolie, tiek neįprastą žmonių gyvenimą. Nusipirkome lėktuvo bilietus į populiariausią turistų lankomą miestą – Siem Reap, o atgal iš Kambodžos į Malaiziją ketinome keliauti iš šalies sostinės Pnompenio (Phnom Penh). Neturėjome tikslaus plano, nežinojome, kaip nusigausime iki sostinės ir kiek dienų ten praleisime, o hostelį užsisakėme tik pirmoms dienoms Siem Reap’e. Kadangi kainos nebuvo aukštos, nusprendėme, kad viską išspręsime jau vietoje, elgsimės pagal situaciją. Ir viskas pavyko sklandžiai!

Šį kartą tiek man, tiek mano kelionės kompanjonei norvegei Emilie reikėjo vizos, kuri kainavo apie 20 JAV dolerių. Vizos čia yra tiesiog kepamos – poste darbuotojai dirba konvejeriu. Nepraėjo nė 20 minučių ir jau turėjome vizas, praėjome pasų kontrolę, davėme pirštų antspaudus, papozavome nuotraukai ir keliavome ieškoti transporto iki hostelio.

Pirmas pasivaikščiojimas po Siem Reap’ą pasitiko mus stipriu lietum. Išsitraukėme lietpalčius, tačiau jie ne kažin ką pagelbėjo. Pasirodo, birželio antra pusė yra tas metas, kuomet prasideda lietingas sezonas. Puiku! O mes apie tai net nepasidomėjome. Visada galvojau, kad čia sezonai tokie patys ar bent jau labai panašūs kaip ir Malaizijoje. O  Malaizijoje toks metas pats keliavimo ir sauso sezono įkarštis.

Apgyvendinimas

Visų kelionių metu naudojausi booking.com pasiūlymais, kur radau tikrai geras kainas, išsamius žmonių atsiliepimus ir įvertinimus. Trys naktys Siem Reap’e mums kainavo apie 30 eurų (po 15 eurų kiekvienai). Hostelyje mus pasitiko su šviežiai spaustomis sultimis, šypsena veide bei tvarkingu kambariu. Buvau nepatenkinta tik pirmą naktį, kai negalėjau išsimiegoti dėl kambaryje atsiradusių skruzdėlyčių, kurios manęs nepaliko ramybėje. Tačiau apie tai pranešus jau kitą naktį problemų su skruzdėmis nebebuvo. Kambarį mums valė kasdien, keitė rankšluosčius, galėjome naudotis bendru balkonu ir gerti arbatą/kavą nemokamai. 5 eurai už naktį ir tu jautiesi beveik kaip prabangiame viešbutyje!

Vėliau, kai nukeliavome į sostinę, radome backpacker’ių hostelį. Hostelis atrodė modernus, futuristinio stiliaus, o personalas labai draugiškas. Galėjome naudotis bendra virtuve, gamintis valgyti, pabendrauti su kitais keliautojais, skaityti hostelyje esančias knygas, žaisti stalo žaidimais. Mūsų kambaryje buvo trys dvigulės dviaukštės lovos, tad gyvenome kartu su dar 6 merginomis. Ir tai buvo geriausias pasirinktas apgyvendinimas per visą kelionę. Sutikome įdomių merginų, kurios ne tik pasidalino patirtimi, bet ir kartu praleidome keletą dienų! Ir ne, gyventi su nepažįstamomis merginomis viename kambaryje nebuvo baisu, juk visos tokios pat keliautojos kaip ir mes. O brangiausiems daiktams saugoti kiekviena turėjome rakinamas spinteles. Antras kartas tokio tipo kambaryje, bet tikiuosi ne paskutinis!

Pinigai

Nors Kambodža turi savo valiutą, Kambodžos rielį, tačiau čia plačiau naudojamas yra JAV doleris. Monetų nėra, tad grąžos vietoj centų duodama jų originalios valiutos popieriniais pinigais. Taip yra dėl to, kad rielis menkavertis, t.y. 1 EUR = 4624 KHR.

Maistas

Visada svarbiausias klausimas – ką/kur/už kiek pavalgyti?? Maistui išleidome tikrai nemažą dalį savo biudžeto. Rūpinomės, kad nesublogtume! Tik atvykusios į Siem Reap’ą apsilankėme restoranėlyje, kurį rekomendavo mūsų hostelyje. Jau anksčiau buvau girdėjusi ir nemažai skaičiusi, jog maistą Kambodžoje reikia rinktis ypač atsakingai. Kaip ir visoje Pietryčių Azijoje, čia vandens iš čiaupo negalima gerti jokiu būdu ir ne visi, oi tikrai ne visi vietiniai laikosi higienos reikalavimų. Gatvėje maisto iš vis nepatartina pirkti, o restoranus siūloma rinktis šiek tiek brangesnius, bet bent jau žmonių rekomenduotus. Juk niekas nenori keletą kelionės dienų praleisti tualete!

Deja, paskutinę naktį Kambodžoje teko pasikankinti. Nesupratau, kas tiksliai susuko pilvą, bet tą dieną sostinės turguje pirkau ledų. Nors Emilie valgė tokius pat ledus, tačiau jai nebuvo bloga, tad neaišku, ar būtent jie yra tikrieji kaltininkai.

Na, o pats maistas man Kambodžoje patiko. Patiekalai gana panašūs į esančius Tailande, vėlgi daug daržovių, daug vegetariškų valgių, neriebu. Dideli kokosai vietoj prabangaus kokteilio ir aš laiminga!

Naktiniame turgelyje matėme ir aliejuje keptų vorų, vabalų… Nuotraukos taip ir nepadariau – kad tą padarytum, turi susimokėti 1 dolerį!

Transportas

Pagrindinis mūsų naudojamas transportas buvo tuk-tuk. Tai motoroleris, prie kurio prikabintas vežimas žmonėms vežti. Juo riedėjome tiek iš oro uosto iki hostelio, tiek aplankėme turistines vietas. Kaina dažnai priklauso nuo to, kaip nusiderėsi arba kokią pasiūlys hostelis (hostelyje kainos dažnai jau būna nuderėtos ir tai saugiausias variantas).

Siem Reap’e kelionių tuk-tuk’u metu tikrai mėgaudavausi – vėjas kedena plaukus ir viską gali stebėti iš taip arti. Bet nukeliavus į sostinę pasijautė didelė tarša. Važiuojant negalėjome kvėpuoti, turėjome prisidengti nosis, o visos dulkės nusėsdavo ant odos.

Kambodžos Karalystė (Kambodža)

Lyjant vežimas uždengiamas, kad keleiviai nesušlaptų, tačiau vairuotojas niekada neturi stogelio. Geriausiu atveju užsideda lietpaltį, kuris kažin ar labai padeda išlikti sausam, kai lyja taip stipriai.

Žmonės

Vietiniai gyventojai, kurie sudaro 90% visos šalies gyventojų yra vadinami khmerais. Jie ne tik turi savo khmerų kalbą bet savo abėcėlę. Angliškai kalba toli gražu ne visi, o ir tie, kurie moka, nesupranta visko puikiai, bet didelių problemų dėl to neturėjome.

Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad kuo mažiau žmonės turi turtų, tuo jie paprasčiau žiūri į gyvenimą ir džiaugiasi smulkmenomis. Kambodžoje žmonės yra nuoširdūs ir, rodos, moka į viską žiūrėti teigiamai. Bet tikrai ne visi, kuriuos teko sutikti, buvo tokie geranoriški. Nemaža dalis gyvenančių Siem Reap’e, Ankoro miestelyje ar sostinėje stengiasi kaip įmanoma labiau išnaudoti turistus ir neretai tam pasitelkia įkyrumą, išnaudoja vaikus. Pavyzdžiui, prie kiekvienos šventyklos mus pasitikdavo būrys moterų, merginų, mergaičių ir berniukų, siūlančių įsigyti kelnes, atvirukus arba magnetukus… Jau ruošiesi išlipti iš tuk-tuk’o ir matai, kaip atbėga minia prekeivių. Labiausiai gaila vaikų, kurie turėtų būti mokykloje, o ne pardavinėti suvenyrus… Deja, Kambodžoje situacija su išsilavinimu nėra pati geriausia – trūksta mokyklų, mokytojų, tėvai iškeičia vaikų išsilavinimą į šeimos verslą.

Kartą Siem Reap’o gatvėje sutikome kokių 6-7 metų berniuką, kuris prašė nupirkti pieno. Jis vis kartojo, kad neprašo pinigų, o prašo pieno. Nors berniuko man ir pagailo, bet buvau girdėjusi, jog geriau iš vaikų nieko nepirkti ir neaukoti gatvėje sutiktiems mažiesiems, kadangi negeri dėdės pasinaudoja vaikais ir tuos pinigus pasiima jie. Po keliolikos minučių užsukome į parduotuvę, kur pamačiau tą patį berniuką, kuris akivaizdžiai įtikino vieną iš turistų nupirkti jam pieno. Tačiau berniukas atsinešė brangiausią pieną, kokį tik galima būtų rasti parduotuvėje – tai buvo pieno mišinukas kūdikiams, kurio kaina apie 20 $. Vyras tikriausiai suprato, kad kažkas čia ne taip ir mišinuko jam nepirko. Tik vėliau perskaičiau šį straipsnį, kuriame ir pasakojama, kaip tie negeri dėdės išsinuomoja vaikus iš neturtingų šeimų, iš anksto susitaria su parduotuvės savininku ir po to, kai mišinukas nuperkamas, jis gražinamas į parduotuvės lentyną, o pinigus jie pasidalina perpus. Tad, jeigu vyksite į šią šalį, niekada niekada nepasiduokite tokioms aferoms! Tikrai liūdna matyti vaikus, prašančius išmaldos, bet tokie būdai visai nepadės šaliai pasikeisti ir nepagerins vaikų gyvenimo sąlygų.

Tačiau beveik kiekvienas sutiktas vietinis gyventojas tau nusišypsos ir pasisveikins. Jie gyvena paprastus gyvenimus ir visa tai matosi taip, kaip yra – nesuvaidinta ir nepagražinta. Vieni verčiasi pardavinėdami maistą tiesiog gatvėse, kiti įsirengę namuose restoranėlius, treti uždarbiauja vairuodami tuk-tuk, ketvirti siūlo gido paslaugas. Dažnai matydavai tuk-tuk vairuotojus tiesiog miegančius jų pačių transporto priemonėse, pasikabinusius jame hamaką.

Kambodžos Karalystė (Kambodža)

Tiesa, neretai tokių, siūlančių savo paslaugas, atrodo per daug ir jie tampa tiesiog įkyrūs. Beveik kiekviename žingsnyje tau bus pasiūlyta tuk-tuk, klausiama, kur keliauji. Arba kviečiama į masažo salonus. O turguje kiekvienas prekeivis laužyta anglų kalba pasakys „Something for you, lady..“, „Special price for you, lady“.  Ir dar vienas dalykas – būtina derėtis! Jeigu kuprinė kainuoja 80 dolerių, tai ją tikrai gali nusiderėti bent iki 20-ies! Man labai nepatinka derėtis, bet juk nesinori mokėti trigubai.

Angkor (Ankoras)

Tai pats didžiausias pasaulyje šventyklų ir rūmų kompleksas (dar kitaip vadinamas šventyklų miestu), įtrauktas į UNESCO paveldą. Šis miestelis buvo pastatytas 12-ame amžiuje, tad yra maždaug 900 metų senumo. Savo grožiu ir daugybe detalių mane tikrai pakerėjo, nieko panašaus gyvai dar nebuvau mačiusi! Tačiau tam, kad patektum į šią vietą turi paploti nemenką sumelę. Prieš atvykdama į Kambodžą maniau, jog pinigų išleisiu minimaliai, bet vien bilietai ir transportas pasirodė gana brangu. Pavyzdžiui, norint nusipirkti bilietą į Ankorą, vienai dienai jis kainuoja 20 dolerių, o trims dienoms – 40 dolerių (dviems dienoms bilieto nebuvo, nors mums būtent tokio ir reikėjo), plius transportas porai dienų atsiėjo kiekvienai dar po 20 dolerių.

Hostelyje galėjome užsisakyti transportą, taip pat buvo pasiūlymas pamatyti pačią populiariausią šventyklą, pavadinimu Angkor Wat (Wat išvertus iš khmerų kalbos reiškia šventykla), kylant saulei. Tad jau kitą rytą kėlėmės 4 valandą ir 4:30 iškeliavome pirkti bilietų į šventyklų miestą. Ten laukė gana keista procedūra, kur ne tik buvome paklaustos, iš kurios šalies atvykome, bet ir padarė portretinę nuotrauką, kurią vėliau atspausdino ant bilieto.

Kambodžos Karalystė (Kambodža)

Patekome į šventyklų kompleksą ir laukėme saulėtekio. Tikėjomės pamatyti kažką tokio:

Lonelyplanet.com nuotrauka

Tačiau saulė pro tirštus debesis taip ir nepasirodė, tad vaizdas buvo ne toks, kokio tikėjomės ir dėl kokio kėlėmės taip anksti. Liūdesys tiesiog spinduliuoja mano veide.

Kambodžos Karalystė (Kambodža)

Vis dėlto tai, ką pamatėme buvo vis tiek įspūdinga – tai pati gražiausia ir šalies širdimi bei siela vadinama šventykla, pilna detalių, bokštų bokštelių, laiptų, viskas pastatyta iš akmens. Jokių blizgučių ar paauksuotų paviršių – viskas atrodo taip, kad gali pilnai pajusti tuos 900 metų, kuriuos ši šventykla išgyveno.

Angkor Wat kadaise buvo laidojimo šventykla karaliui Suryavarman Antrajam, orientuota į vakaras taip, kad pagal induistų papročius ir simboliką kompleksas būtų tarp kylančios saulės ir mirties. Šiuo metu šventykla yra ne tik induistų, bet ir budistų lankoma vieta. Ir, žinoma, be galo populiari turistų tarpe. Vien šioje šventykloje būtina praleisti mažiausiai dvi-tris valandas – tiek daug visko galima pamatyti!

Jeigu kada nors keliausite į Ankorą, nepamirškite apsiginkluoti maistu, vandeniu, lietpalčiais (jeigu lietingas sezonas) bei kantrybe, norint atsiginti įkyrių knygų/kelnių/atvirukų/magnetukų pardavėjų bei gidų, siūlančių savo paslaugas.

Antroji dalis

Kambodža (I dalis)

Živilė


Esu Živilė Sadauskaitė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto trečio kurso multimedijos ir kompiuterinio dizaino studentė. Pavasario semestrą praleisiu Limkokwing kūrybinių technologijų universitete, Malaizijoje.


Post navigation


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *