Kambodžos Karalystė (Kambodža)

Pirmąją dalį rasite čia.

Angkor (Ankoras)
tęsinys

Kadaise gyvenę karaliai tikėjo, kad juose yra įkūnytos dievybės, tad šventyklas statė tiems dievams ir paties karaliams garbinti. Tuo metu Kambodža dar neegzistavo – šalis vadinosi Khmerų imperija, o jos sostinė ir buvo Ankoras. Pats žodis Angkor reiškia miestą. Šis miestas prieš daugiau nei 900 metų buvo pastatytas džiunglėse, kurias metai iš metų čia gyvenantys khmerai retino dėl derlingos žemės ryžiams auginti. Tuo metu reikėjo išmaitinti apie milijoną Ankoro gyventojų! Tačiau dėl neaiškių priežasčių (spėjama, jog stiprus lietus liūčių sezono metu žemę išplaudavo ir ši tapo nebederlinga) miestas ėmė tuštėti ir visi khmerai persikėlė gyventi kitur. Tad Ankoras liko džiunglių rankose – per 500 metų gamta pasiglemžė šiuos neįprasto grožio pastatus.

Tik 19 amžiaus pradžioje, kai Kambodža tapo Prancūzijos kolonija, Ankoras buvo vėl atrastas vieno prancūzo. Nuo tada ši vieta pradėta restauruoti, vėliau įtraukta į UNESCO paveldą ir pripažinta vienu įspūdingiausių kūrinių pasaulyje.

Po jau praeitame įraše aprašyto Angkor Wat mūsų laukė kitas šventyklų kompleksas – Angkor Thom. Išvertus į lietuvių kalbą pavadinimas reiškia didelis miestas. Dar viešpatavus Khmerų imperijai, šis miestas buvo pati paskutinė jos sostinė. Angkor Thom pastatyta karaliaus Jayavarman VII garbei. Pačiame miesto viduryje – Bayon (Bajono) šventykla, turinti 54 gotikinio stiliaus bokštus, kuriuos puošia net 216 besišypsančių veidų.

Tik įžengus į šventyklą, mus pasitiko vyras, norintis papasakoti apie Bajoną. Mes, būdamos studentės ir bandydamos kuo pigiau prasisukti kelionės metu, pasakėme, jog gido paslaugų neieškome. Vyras neklausė ir vis tiek kalbėjo, vertė mus darytis juokingas nuotraukas ir galiausiai paprašė sumokėti tiek, kiek nebūtų gaila. Deja, mes iš viso nenorėjome tam leisti pinigų, tačiau davėme 3$ už bene valandos ekskursiją. Ir gavęs tokį menką atlygį jis nebuvo labai patenkintas, turbūt tikėjosi, kad duosime daugiau. Taip ir žaidžia žmonių jausmais…

Kambodžos Karalystė (Kambodža)

Bet kokiu atveju vyras buvo malonus ir linksmas. Nors ir sunkiai sekėsi suprasti anglišką akcentą, sužinojome, jog anksčiau šventykla buvo induistų, tačiau dabar Bajonas priklauso budistams ir kad šiuo metu restauracija užsiima japonai.

Buvome pavargusios, bet stengėmės įsisavinti visą informaciją ir apdoroti gniaužiančius kvapą vaizdus. Prasidėjęs lietus nepadėjo atsigaivinti, o tik dar labiau pablogino situaciją – buvom šlapios tiek nuo lietaus, tiek nuo prakaito. Tą dieną šiaip ne taip dar aplankėme BaphuonPhimeanakas, Drablių terasą (Terrace of the Elephants) ir Terrace of the Leper King. O tada paprašėme vairuotojo nugabenti mus namo, kur laukė dušas, maistas ir saldus miegas!

Kitą dieną saulutė iš pat ryto bučiavo mūsų veidus ir šventyklas nudažė dar gražesnėm spalvom. Žinoma, buvo karšta ir prakaitas vėl bėgo upeliais, bet saulės šviesa padeda neišnykti gerai nuotaikai, o ir nuotraukos daug gražesnės pavyksta!

Kambodžos Karalystė (Kambodža)

Kuo toliau, tuo labiau visos šventyklos pradėjo atrodyti panašios, bet tuo pačiu ir skirtingos. Vienoje gali pamatyti įdomesnę skulptūrą, kitoje – didžiulį medį, savo šaknimis apsikabinusį pusę sienos, dar kitur – būrelį budistų vienuolių. Kiekviena vieta savaip įdomi ir ypatinga. Aplankėme dar bene 4 ar 5 šventyklas. Ypač didelį įspūdį paliko stambių šaknų, plataus kamieno medžiai, kurie kartu su griuvėsiais suformavę tai, ko jokiam žmogui pastatyti nepavyktų. Būdama ten dar labiau supratau, kokia galinga yra gamta, kuri bet kokius žmogaus kūrybos padarinius gali greitai pasisavinti ar netgi sunaikinti.

Aplankėme ir žymiąją Ta Prohm šventyklą, kurioje buvo filmuojamas „Kapų plėšikės“ filmas su Angelina Jolie.

 Po trijų dienų, praleistų Siem Reap’e, ketvirtą dieną nusprendėme keliauti sostinės link. Nusipirkome bilietus autobusu-mikriuku su dvigubai mažiau vietos kojom nei skrendant Wizzair’u. Jame buvome vienintelės turistės tarp vietinių gyventojų, o vairuotojas sunkiai kalbėjo angliškai. Kelionė truko apie 6-7 valandas su keletu sustojimų pavalgyti ir nueiti į tualetą.

Vaizdai kelionės metu buvo gana neįprasti – namai, kuriuos sunku pavadinti namais, lygumos ir ryžių laukai, aukštos Vėduoklinės Palmyros palmės. Jokių kalnų, kalvų ar kitokios augalijos, o pats kelias taip pat prastas, net Lietuvos kaimai gali pasigirti kokybiškesne kelio danga.

Phnom Penh

Atvykome į Phnom Penh, Kambodžos sostinę. Nesupratau, kur mus išleido, bet tai tikrai nebuvo autobusų stotis. Vos tik išlipus iš mikriuko mus apspito bene 10 tuk-tuk vairuotojų, siūlančių savo paslaugas. Parodėme savo adresą, nusiderėjome kelionės kainą ir gana greitai atsidūrėme hostelyje.

Iš visų 15 milijonų šalies gyventojų, Phnom Penh gyvena pusantro milijono žmonių. Sostine miestas laikomas dar nuo tų laikų, kai Kambodža buvo kolonizuota Prancūzijos, tad čia ypač jaučiasi pastarosios šalies įtaka – nemažai žmonių moka prancūziškai, daug prancūziškų kepyklėlių, restoranų ir kavinių. Prieš atvykdama tikėjausi, jog sostinė bus labiau išsivysčiusi nei tai, ką mačiau pakeliui, tačiau gatvėje esanti nešvara, be galo užterštas oras, eismas be mums įprastų taisyklių ir vairuotojai, niekada nepraleidžiantys pėsčiųjų, parodė, kad taip nėra. Atrodo, dar dabar girdžiu dieną naktį zujančių motorolerių garsus, nardau tarp transporto priemonių, norint kirsti gatvę, bei prisimenu, kaip bandome beveik nekvėpuoti ir užsidengiame nosis skarelėmis važiuojant tuk-tuk’u.

Choeung Ek Genocido Centras. Žudymo laukai

Kambodžos Karalystė (Kambodža)

1975 metais, į valdžią atėjus raudoniesiems khmerams ir šalies vadovu tapus Pol Potui, šalyje pradėtas keturis metus trukęs savo tautos genocidas, kurio metu žuvo 1,7-2,3 mln. žmonių (dėl tikslaus skaičiaus nėra sutarta, tačiau tuo metu Kambodžoje gyveno tik 7 mln. žmonių, tad mastai, bet kokiu atveju, yra milžiniški). Valdžia siekė tautą paversti agrarinio komunizmo valstybe, o „išdavikus“ žudydavo. Tačiau visi puikiai supranta, jog žuvo daugybė nekaltų vyrų, moterų ir netgi mažų vaikų. Šalies vadovas, paskelbęs apie netikrą karo pavojų, liepė evakuotis, bet vietoj išsigelbėjimo jų laukė kalėjimai ir žudymo laukai.

Tokių žudymo laukų buvo įkurta visoje šalyje per 300. Žymiausia ir turinti tam atminti paminklą – sostinėje esantis Choeung Ek genocido centras, kuriame ir lankėmės. Atvykome kartu su Emilie ir keliautoja prancūze, sutikta hostelyje. Nežinojome, ko tikėtis, bet tai, ką išgirdome audio turo metu, palietė mus visas – likome šokiruotos ir susimąstę. Šiame žudymo lauke buvo vis dar išlikę žmonių rūbai, masiniai kapai, medžiai, ant kurių žmonės buvo kariami, o kūdikių kaukolės sutraiškomos… Čia esančiame monumente paliktos visos rastos kaukolės, sužymėtos pagal tai, kaip žmogus buvo nužudomas, ir suskirstytos pagal žmonių amžių.

Tuol Sleng Genocido Muziejus

Dar viena dėmesio verta vieta lankantis Kambodžos sostinėje – Tuol Sleng, dar kitaip žinomas kaip S-21. Tai kadaise buvusi mokykla, vienas iš 200 tuo metu egzistavusių kalėjimų, kur nekalti gyventojai buvo ne tik kankinami, bet ir žudomi. Keturi pastatai su daugybe patalpų, kur kiekvienoje jų vyko egzekucijos, kankinimai. Kasdien žmonės mirdavo, jei ne nuo sumušimų, tai nuo bado. Ir visa tai vyko vos prieš 40 metų… Į šio kalėjimo nelaisvę pateko nuo 12 000 iki 20 000 Kambodžos gyventojų ir tik 12 iš jų liko gyvi.

Informacijos vienai dienai buvo tikrai daug. Kiekviename iš muziejų praleidome po 2-3 valandas. O kad viską „suvirškintume“, nusprendėme pasiplaukioti Tonle Sap upe.

Pasktunę dieną, prieš grįžtant į Malaiziją, dar patyrinėjome miestą, apsilankėme centriniame turguje. Nors šalis ir labai varginga, bet visai šalia to skurdaus gyvenimo gali stūksoti prabangūs, auksu dengti rūmai ir šventyklos. Na, bet rodos visi gyvena taikiai ir laimingai. Ši šalis iškentėjo daug karo ir nesutarimų, bet, nepaisant visko, pažiūrėkite, kokį plotą ji užima žemėlapyje! O žmonės laimingi, su šypsenomis veiduose.

Viešnagė Kambodžoje, o ypač jos sostinėje, mane kiek sukrėtė. Buvo įdomu sužinoti apie khmerų gyvenimą, pamatyti savo akimis, bet tuo pačiu širdyje paliko liūdna, kad tiek daug žmonių neturi tiek, kiek turime mes. Ir, kas be ko, pradėjau dar labiau vertinti gyvenimą Lietuvoje, visas sąlygas mokytis, tobulėti, keliauti, gerai užsidirbti. Viskas pasiekiama, viskas įmanoma, vienintelis dalykas, ko mums reikia – tai pasistengti, įdėti darbo ir kryptingai judėti savo tikslo link. Nepamirškime to!

Kambodžos Karalystė (Kambodža)
Kambodža iš viršaus
Kambodža (II dalis)

Živilė


Esu Živilė Sadauskaitė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto trečio kurso multimedijos ir kompiuterinio dizaino studentė. Pavasario semestrą praleisiu Limkokwing kūrybinių technologijų universitete, Malaizijoje.


Post navigation


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *