Taman Negara

Pagaliau atostogos! Mokslai, pareikalavę daug pastangų ir nesuskaičiuojamų valandų praleistų prie kompiuterio, palikti užmaršty. Malaizijoje laiko praleisiu nebe tiek ir daug, tik iki rugpjūčio 5 dienos, tad skubu mėgautis, keliauti ir pamatyti, kiek įmanoma daugiau!

Atostogas pradėjau kelione į džiungles. Taip taip, tikrų tikriausias džiungles! Manau, jog būtent taip visi įsivaizdavo Malaiziją, kai pirmą kartą pasakiau, kad vyksiu į šią šalį. Bet, deja, aplankiau džiungles tik po daugiau nei 3 mėnesių nuo atvykimo.

Kartu su norvegais Emilie ir Olav bei malaizijiečiu Shukri anksti ryte išvykome į Taman Negara. Taman Negara išvertus iš malajų kalbos reiškia „nacionalinis parkas“ ir yra įsikūręs Pahang valstijoje. Kelionė nuo Cyberjaya miesto, kuriame visi gyvename, mašina užtruko apie 3 valandas, tačiau tai dar nebuvo galutinis tikslas. Užsiregistravę ir pavalgę pietus apie valandą palaukėme autobuso, kuris nugabeno iki upės. O čia laukė dar 3 valandų plaukimas valtimi. Geras oras, nuostabūs vaizdai aplinkui ir tos valandos skriete praskriejo. Plaukimas valtimi paliko tokį gerą įspūdį, kad mielai būčiau plaukusi dar tiek pat laiko!

Na, o po tokios didžios kelionės pagaliau pasiekėme Taman Negara džiungles, kurios yra vienos seniausių pasaulyje – joms skaičiuojama maždaug 130 milijonų metų. Apsistojome šalia upės esančiame Kuala Tahan kaimelyje, su vos keliomis parduotuvėlėmis, bet čia yra ir mokykla, ir policijos bei savivaldybės punktai, o visi žmonės labai paprasti ir draugiški. Vakarienė laukė plūduriuojančiame restoranėlyje ant upės, o sutemus (temsta 7 valandą vakaro) kartu su gidu pagaliau įžengėme į džiungles. Apsiginklavę žibintuvėliais ieškojome vabzdžių, gyvūnų ir kitų Taman Negara gyventojų. Šviečiantys grybai, skruzdžių virtinės, įvairūs vabaliukai, skorpionai ir netgi dvi gyvatės – tiek ir dar daugiau smulkių vabzdžių pavyko pamatyti!

Antroji diena buvo dar pilnesnė įspūdžių. Beveik visą laiką praleidome džiunglėse – kopėme į kalną, siūbavome ilgiausiame pasaulyje beždžiontilty, mėgavomės gaiviu oru ir paukščių čiulbesiu. Šikšnosparniai, vorai, drugeliai, atsiveriantis vaizdas nuo kalno viršūnės mane tiesiog pakerėjo! Ypač didelį įspūdį paliko ypatingai aukšti autogražų miškų medžiai, su įvairiai išsirangiusiomis šakomis. Pagaliau pamačiau tikrąją tropinės šalies pusę, pagaliau pabėgau iš miesto ir tiesiog mėgavausi kiekviena akimirka. Ir nesvarbu, kad prakaitas upeliais teka (patikėkit, nuotraukose ir filmuotoje medžiagoje visada viskas gražiau atrodo nei yra iš tikrųjų), kad kojas skauda nuo visos dienos praleistos vaikščiojant. Jautiesi ir pavargęs, ir pailsėjęs tuo pačiu metu. Ir labai laimingas!

Pasirodo, visai prie pat yra įsikūrę ir čiabuviai. Turėjome galimybę aplankyti vieną iš genčių, įsikūrusią džiunglėse prie pat upės, kurią sudaro 8 šeimos. Taip, tai žmonės, kurie gyvena be išmaniųjų telefonų, be kompiuterių, be mašinų.. Gyvena sau džiunglėse, susimedžioja valgyti ir vargo nemato. Net degtukų jiems nereikia, nes ugniai užsikurti turi savų metodų. Buvo keista, bet jie rūko cigaretes, kurių tikriausiai parūpina civilizuotieji, gyvenantys šalia esančiame kaimely. Iš gido sužinojome įdomių dalykų apie šias gentis. Pavyzdžiui, jeigu bent vienas žmogus miršta (nesvarbu, kiek jam metų ir kokia mirties priežastis), visos genties šeimos kitą dieną po mirties turi persikelti gyventi į kitą džiunglių vietą, kadangi tai reiškia, jog būtent toje vietoje jiems gyventi nelemta. Tuo tarpu mirusysis palaidojamas „namelyje“ medyje ir ten paliekamas. Svarbu, kad kūnas būtų pakankamai aukštai. Tam yra keletas priežasčių – dėl to, kad gyvūnai nepasiektų kūno ir kad jis būtų aukščiau dangaus. Taigi, visa gentis palieka savo pastatytus namus ir išsikelia gyventi naujon vieton, kur jie turi įsikurti nuo nulio.

Taman Negara

Pinigus jie naudoja kaip ir visi paprasti mirtingieji. Kiekviena šeima per savaitę gauna menką, jei gerai pamenu apie 10 ringitų, paramą iš valstybės. Tačiau kiti gali užsidirbti parduodami tam tikrus retus augalus arba turistams siūlydami rankų darbo suvenyrus (nusipirkome ir mes po strėlyčių šaudyklę po 20 rigitų).

Rankų darbo suvenyrai, kuriuos galėjome įsigyti
Rankų darbo suvenyrai, kuriuos galėjome įsigyti

Netoliese, už upės, yra turgus, iš kurio civilizuotieji gali nupirkti reikalingų prekių (maisto, įrankių, rūbų) ir atgabenti čiabuviams už jų sukauptus pinigus. Na, nukeliauti gali ir patys čiabuviai bei apsipirkti patys. Daugiau užsidirbantys turi įsigiję ir valtis. Taip jiems lengviau aplankyti kitas gentis, parsigabenti prekes ar persikraustyti. Be to, valstybė siūlo prieglobstį visiems čiabuviams ir civilizuotame pasaulyje, kur jiems pastatytas namas ir suteiktos visos sąlygos. Tačiau šiuo metu ten gyvena vos keletas šeimų. Gidas paaiškino, kad tai sunkiai suderinama su jų įsitikinimais – jeigu ten apsigyvens 100 šeimų ir kas nors mirs, visos šeimos turės persikelti gyventi kitur.

Taman Negara

Nors genties gyventojai turi savo kalbą, visi moka ir malajietiškai, o bent keli žmonės gentyje kalba angliška. Vienas jų yra genties vadas ir jis išmano daugiausiai apie mediciną. Įvairioms ligoms ar sužeidimams gydyti čiabuviai turi savų metodų tad įprastos medicinos nenaudoja. Pasisemti naujos patirties jie siunčia vaikus iš vienos genties į kitą. Pabuvę ten metus jie grįžta namo ir dalinasi patirtimi su saviškiais.

Taman Negara

Buvo įdomu stebėti realybėje, o ne televizoriaus ekrane, tokį keistą mums gyvenimą – kokie paprasti jų nameliai, kaip auginami vaikai, kokia veikla jie užsiima. Norėjau daugiau nufilmuoti ir padaryti nuotraukų, bet jaučiausi gana nejaukiai ir nenorėjau brautis į asmeninį jų gyvenimą, juolab kai dauguma moterų su vaikais miegojo (o gal slėpėsi) savo pastogėse.

Besibaigiant šiai ekskursijai mus užklupo labai stiprus tropinis lietus. Bėgom per lietų į valtį, permirkom vien nuo to, o priešaky dar laukė super smagus pasiplaukiojimas! Beplaukiant vairuotojas siūbavo valtį taip, kad nė vienam neliko jokio sauso lopinėlio (taip buvo daroma tyčia, ale pramoga turistams). Bet buvo tikrai puiki atgaiva nors plaukiant atgal ir sušalome!

Taman Negara

Po kelių valandų mūsų jau laukė autobusas, vakarienė ir kelionė mašina namo… Be to, kol hostelyje laukėme autobuso, sutikau lietuvę! Vau, buvo taip neįprasta kalbėti lietuviškai ir dalintis patirtimi. Pasirodo, ji dar vaikystėje persikėlė gyventi į Vokietiją, šiuo metu keliauja, o šiame kaimelyje šalia džiunglių prieš tai ji praleido net tris mėnesius!

Ir man norėjosi praleisti ten ilgiau, pamatyti daugiau laukinės gamtos, galbūt užkopti į vieną aukščiausią Malaizijos kalnų. Bet kokiu atveju net ir kelios dienos šiame ypatingame Žemės kampelyje buvo nepamirštamos! Na, o po kelių dienų manęs laukė kitos kelionės, apie kurias papasakosiu naujuose įrašuose.

O čia trumpas video montažas iš kelionės į Taman Negara:

Ir visos nuotraukos vienoje vietoje:

Iki!

Malaizijos džiunglėse

Živilė


Esu Živilė Sadauskaitė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto trečio kurso multimedijos ir kompiuterinio dizaino studentė. Pavasario semestrą praleisiu Limkokwing kūrybinių technologijų universitete, Malaizijoje.


Post navigation


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *