George Town

Aš ir Emilie, kurią jau matėte praeitame įraše, susiplanavome dviejų savaičių kelionę, kurią pradėjome aplankydamos Penangą. Ši sala įsikūrusi Malaizijos šiaurės vakarų pakrantėje ir yra viena iš labiausiai išsivysčiusių ir ekonomiškai svarbių šalies valstijų, turinti daugiau nei pusantro milijono gyventojų. Penangas ypač garsus kultūriniu paveldu, gatvės menu ir nuostabiu maistu, tad, jei nori labiau pažinti Malaiziją, čia apsilankyti būtina!

Nors iki salos nuvykti galima tiek autobusu, tiek traukiniu, tačiau pasirinkome lėktuvą, kadangi nuo Kvala Lumpūro oro uosto tai tik viena valanda skrydžio. Apsistojome Džordžo mieste (George town), Penango sostinėje, ir praleidome čia beveik tris dienas.

Pirmos dienos planas – patyrinėti miestą, aplankyti šventyklą ir Penango kalną. Kitą dieną ieškojome paplūdimio, nuvykome į vaisių fermą ir ieškojome gatvės meno Džordžo mieste. Prieš išvykstant, paskutinę dieną, dar spėjome surasti gatvės turgų bei toliau ragauti vietinio maisto.

Penangą įsimylėjau jau pirmą dieną. Žmonės čia tokie paprasti ir draugiški! Tik įlipus į autobusą oro uoste mus užkalbino vienas vietinių gyventojų, davė patarimų, papasakojo apie save. Vėliau autobusų stotyje kitas vyras, pamatęs, kad kažko ieškome, mus užkalbino ir pasakė, kur turėtume laukti autobuso. Autobuso vairuotojas sustojo mums reikiamoje stotelėje, pasakė, kur nueiti ir kokio autobuso laukti, kad galėtume pasiekti vaisių fermą. Maisto daug ir labai įvairaus. Nemažai vegetariškų restoranų, kurių keletą, žinoma, išbandėme. Ir daug daug gatvės meno.

Džordžo miestas (George Town)

Penango sostinė yra ypač garsi tautiniu paveldu ir 2008 metais įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Visame mieste pilna mažų gatvelių, įdomių ir senų pastatų, kurių daugumoje įsikūrę restoranėliai, gamyklėlės, mažos parduotuvės. Vakare, kai pasibaigia darbo diena, gali pro praviras duris matyti, kad žmonės čia tiesiog žiūri televizorių ir ilsisi. Tad, kaip suprantat, kai kurie žmonės ir gyvena, ir turi mini verslą savo namuose. Taip pat įdomu tai, kad vienoje gatvėje gali pamatyti daugybę kiniečių namų/parduotuvių/restoranų, o jau kitoje indiškų ar malajietiškų. Todėl pažinti šias kultūras čia nėra sunku – viskas vienoje vietoje. Jeigu Kvala Lumpūras turėtų senamiestį, tai, manau, jis turėtų atrodyti būtent taip.

Viskas, kas susiję su dviračiais, čia taip pat puikiai atspindi Penangą – jų pilna visoje sostinėje, taip pat kaip ir gatvės meno.

Gatvės menas ir lietuvio menininko darbai

Visame mieste gausu įspūdingų piešinių ant pastatų sienų. Tačiau, kad juos rastum, reikia būti labai atidžiam ir apeiti beveik visą Džordžo miestą. Gūglinau, kur rasti garsiausius kūrinius ir, pasirodo, populiariausi piešiniai, jau seniai tapę salos vizitine kortele, yra sukurti lietuvio menininko Ernesto Zacharevičiaus! Tie, kas gyvena Vilniuje, turbūt esate ne kartą matę piešinį (deja, dabar suniokotą bjaurių grafičių) ant senojo Lietuvos kino teatro pastato Trakų gatvėje. Taigi, čia tas pats menininkas. Atrodo, kad jis daug geriau žinomas Malaizijoje, nei Lietuvoje.

Ernesto darbai Penango sostinėje labai unikalūs – derinami kartu su tikrais daiktais. Pavyzdžiui, berniukas, nupieštas taip, lyg stovėtų ant kėdės, o kėdė yra tikra ir pritvirtinta prie sienos.

George Town

Pats populiariausias jo darbas – tai mergaitė ir berniukas ant dviračio. Būtent šis meno kūrinys jau tapo salos simboliu. Kai suradome šį darbą, teko palaukti eilėje, kad galėtume padaryti nuotrauką!

George Town

Daugiau jo ir kitų menininkų gatvės meno darbų:

Maistas

Mmmm, tiek visko galima čia paragauti! Beveik viskas, ką valgiau buvo nuostabaus skonio. Pirmus pietus valgėme kinietiškame vegetariškame restorane. Nelabai supratome, ką užsisakėme, bet kažkas pagaminta iš sojų. Skonis, beje, labai geras!

Penango maistas

Vakarienei užsukome į indišką vegetarišką restoraną, kur išbandėme bene 5 skirtingus patiekalus. Galėčiau valgyti tokį maistą kasdien!

Čia, kaip ir visoje Malaizijoje, populiarus gatvės maistas, tad beveik visur gali rasti Pau. Tai tokia sniego baltumo bandelė kepta(virta?) garuose. Jos viduje gali būti įdarai tiek su mėsa, tiek su daržovėmis, tačiau tradicinis – saldi raudonų pupelių pasta.

Popija (Popiah) – suktinukai iš kažkokio tai blyno, kurių viduje įvairios daržovės. Buvau labai išalkusi ir taip greitai skaniai suvalgiau, kad nespėjau nufotografuoti!

Ais Kacang (išvertus į lietuvių kalbą – „ledo pupelės“) – desertas atsigaivinimui. Ant ledo, pagaminto specialia ledo skutimo mašina, gali būti įvairiausių ingridientų – raudonų pupelių, saldžiųjų kukurūzų, agar-agar želė gabaliukų ir apipilta pienu (paprašiau kokoso pieno vietoj įprasto ar kondensuoto).

Čendol (Chendol) – dar  vienas įdomus desertas su tokiu pat ledu ir kažkokiais žaliais makaroniukais. Ir, žinoma, raudonos pupelės šalia viso to. Apipilta buvo kavos skonio pienu, bet visai gerai tiko rytui prieš kelionę į oro uostą!

Chendol
Chendol

Vienintelis dalykas, kurio negalėjau valgyti, tai Ghee Cheong Fun. Neveltui vadinamas Penango delikatesu… Tikriausiai ne kiekvieno skoniui, bet net nežinau kaip jį apibūdinti. Gal patys virti makaronų suktinukai būtų ir nieko, bet tas padažas tiesiog šlykštus! Vėliau paskaičiau, kad jis pagamintas iš krevečių pastos…

Ghee Cheong Fun
Ghee Cheong Fun

Taip pat pirmą kartą paragavau cukranendrių sulčių, kurias pagamino tiesiog čia pat užsisakius gatvėje. Saldu, skanu ir puikiai atgaivina, kai lauke kepina +30 laipsnių!

Cukranendrių sulčių gaminimas
Cukranendrių sulčių gaminimas

Kek Lok Si šventykla

Aplankėme šią garsią budistų šventyklą, kuriai pastatyti prireikė 20 metų ir tai didžiausias šventyklų kompleksas visoje Pietryčių Azijoje. Nuo viršaus atsiveria Džordžo miesto panorama. Tačiau, kad pasiektum viršūnę, turi įveikti nemažai laiptelių, o pakeliui laukia ištisas turgus su daugybe suvenyrų ir šiaip įvairių niekučių.

Šventykla, kaip ir tikėtina, buvo pilna kiniečių turistų, bet paliko gerą įspūdį dėl išskirtinio grožio ir nuostabaus vaizdo viršuje.

Penango kalnas

Pakilti į šį kalną teko moderniu traukinuku, kuris nugabeno į kalno viršūnę, esančią 830 metrų virš jūros lygio. Gaila, tačiau tuo metu pradėjo lyti ir buvo labai debesuota, tačiau panoraminis vaizdas gana neblogas – galėjome matyti ir žemę, esančią kitame jūros krante.

Kalno viršūnėje radome dar vieną šventyklą – šį kartą induistų. Kadangi pradėjo labai smarkiai lyti, ten ir nusprendėme prisiglausti. Greitai prisistatė labai jau nuoširdus ir geros širdies vyras, kuris beveik pusvalandį buvo mūsų gidas ir pasakojo apie dievus ir jų reikšmę. Ir be jokio užmokesčio! Tiek daug detalių ir taip viskas persipina jų tikėjime, kad sunku ir prisiminti visą jo pasakojimą. Induistai turi daug dievų ir visi jie turi įdomias reikšmes, visų ir patys tikriausiai neprisimena.

Kadangi taksi iki kitų lankytinų objektų buvo juokingai brangus, tad nusprendėme pasivaikščioti aplinkui ir tiesiog pasimėgauti gaivesniu oru.

Tropinių vaisių ferma

Būdamos Penange labai sutaupėme transporto sąskaita. Buvau sužavėta, koks čia puikus viešasis transportas, viskas aišku ir nesunkiai pasiekiama. Vairuotojai padeda ir nukreipia į reikiamą autobusą, pigu (turbūt daugiau kaip euro nesumokėjom nė karto), švaru. Tiesa, buvo vienas minusas – labai labai šalta! Kaip ir visur Malaizijoje, taip ir čia jie tiesiog pakvaišę dėl kondicionieriaus. Net norisi megztinį kuprinėje nešiotis.

Taigi, nusprendėme keliauti autobusu ir į vaisių fermą. Nuvykome iki kito miesto, pavadinimu Teluk Bahang ir sužinojome, jog autobuso iki mums reikiamos vietos teks laukti beveik tris valandas… Nusprendėme paieškoti paplūdimio, kuris buvo visai čia pat, bet, deja, ne toks, kokio tikėjomės. Kačių vardu pavadintas paplūdimys buvo pilnas valčių, šiukšlių ir… daug kačių. Tikėjomės, kad galėsime išsimaudyti ir pasikaitinti saulėje, tačiau greitai šios mintys išgaravo karštame ore. O nuo jo slėptis ir laukti autobuso bandėme kavinėje, rastoje tarp tuščio miesto gatvių. Deja, kai turėjome pajudėti iš vietos, vairuotojas pranešė, kad teks palaukti dar, kadangi autobusas sugedo. Klausėme, kiek tiksliai reikės laukti, bet niekas negalėjo atsakyti. Taip sugaišome kokias keturias valandas… Tad pradėjau ieškoti kitų būdų nukeliauti į vaisių fermą. Pasirodo, galėjome užsisakyti labai pigų taksi, kuris paima iš Teluk Bahang miesto ir parveža atgal.

Tropinių vaisių fermą įsivaizdavau kaip didžiulį sodą, kuriame visi vaisiai, esantys ant medžių jau sunokę ir juos galima skinti, o vėliau suvalgyti. Nors šiek tiek ir nusivyliau, nes dauguma vaisių buvo dar žali arba aprišti plastikiniais maišeliais, bet nebuvo taip jau blogai. Turbūt pamačiau apie 30 skirtingų rūšių, kai ką netgi davė paragauti tiesiai nuo medžio. Po ekskursijos galėjome degustuoti vaisius (deja, bet visus jau buvau valgiusi anksčiau) bei gavome vaisių kokteilių.

Plūduriuojanti mečetė

Ši mečetė pastatyta ant jūros kranto yra pirmoji plaukiojanti mečetė Malaizijoje. Tam, kad galėtume patekti į vidų, nepakako būti tiesiog su kelnėmis ir prisidengus pečius, ko paprastai reikalauja budistų ir induistų šventyklos. Kadangi esame merginos, reikėjo apsivilkti ilgą rūbą ir apsijuosti galvą skara. Viduje buvo daug mokyklinio amžiaus berniukų, kurie smalsiai į mus žiūrėjo, kažkaip nejauku buvo, bet kartu ir įdomu, kaip ten viskas atrodo! O šiaip nieko per daug įmantraus, tiesiog didelė salė meldimuisi su tam tikrais puošybos elementais.

Islamo religija irgi turi labai daug įdomybių… Deja, bet Lietuvoje turbūt kas antras žmogus susikūręs neigiamas asociacijas su islamo tikėjimu. Bet žmonių gerumas arba blogumas yra visai nesusijęs su jų religija. Tiesa, būnant čia, Malaizijoje, keista matyti tiek religingų žmonių, kai Lietuvoje, o ir beveik visoje Europoje, religija žmonių gyvenime įtakos turi mažai.

Daugiau įspūdžių iš Penango trumpame video:

Penange galima praleisti savaitę ir vis tiek būtų negana! Ypatinga vieta, su daugybėmis gatvių, turinčių skirtingas istorijas. Puikus maisto pasirinkimas, nuoširdūs žmonės ir daug gyvybės, kurios taip trūksta mieste, kuriame gyvenu (turiu omeny Cyberjaya), o kainos visai nesikandžioja. Norėjosi pasilikti dar bent vieną dieną ir pamatyti paplūdimius, tačiau mūsų jau laukė kelionė į Tailandą!

Penangas – gatvės menas, geras maistas ir nuoširdūs žmonės

Živilė


Esu Živilė Sadauskaitė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto trečio kurso multimedijos ir kompiuterinio dizaino studentė. Pavasario semestrą praleisiu Limkokwing kūrybinių technologijų universitete, Malaizijoje.


Post navigation


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *